Sol Smith - Išgijimo Alchemija

🔥NE VISOS BENDRUOMENĖS YRA VIENODOS.

Tai vienintelis tokio pobūdžio klubas Lietuvoje, kuriame kalbame ne tik apie traumą, nervinę sistemą ar smurtą artimoje aplinkoje. Mes kalbame apie gyvenimą. Apie svajones, norus, santykius, pinigus, baimes, manifestaciją, vaikystę, motinystę, tėvystę, meilę, ribas ir tai, kas iš tikrųjų vyksta už uždarytų durų.

Čia nerasi vadovėlinių frazių, gražių skaidrių ar nugludintų socialinių tinklų reelsų, kuriuose visi jau nušvitę, viską paleidę ir kas rytą manifestuoja milijonus. Gyvenimas taip neveikia. Realybė yra daug sudėtingesnė, todėl ir mūsų pokalbiai yra tikri.

Šis klubas gimė ne iš noro sukurti dar vieną prenumeratą internete. Jis gimė iš daugiau nei 20 metų asmeninės kelionės, mokymosi, praktikos, darbo su šimtais žmonių ir nuolatinio klausimo – kodėl vieniems pavyksta keistis, o kiti, perskaitę dešimtis knygų ir išklausę šimtus paskaitų, vis dar gyvena tame pačiame užburtame rate.

Mano darbas paremtas trauma informuotu požiūriu, specializuotomis sertifikuotomis ir akredituotomis studijomis ir mokymais smurto artimoje aplinkoje, narcizinio smurto, traumos ir nervinės sistemos srityse. Kartu su mokslu čia keliauja ir ilgametė praktika, nes tikras supratimas gimsta ten, kur teorija susitinka su žmogumi.

🔥 Šią erdvę kartu kuria ir mano asistentė Dalia, kuri atsineša ilgametę socialinio darbo bei darbo su vaikais ir šeimomis patirtį, paremtą ne tik magistro studijomis ir profesinėmis žiniomis, bet ir nenudailinta gyvenimiška patirtimi.

Todėl čia gausi ne tik informaciją. Gausi saugią erdvę užduoti klausimus, gauti atsakymus, būti išgirstas, suprastas ir priimtas. Čia nereikia apsimesti stipriu, dvasingu ar tobulu. Čia nereikia slėpti savo istorijos ir įrodinėti savo vertės.

Jeigu pavargai nuo greitų sprendimų, stebuklingų metodų ir pažadų, kad užteks pakeisti mintis ir visas gyvenimas pasikeis savaime, greičiausiai pagaliau radai vietą, kurioje niekas nepardavinėja iliuzijų.

Mes nesimokome, kaip atrodyti laimingesnėmis, uždirbti daugiau pinigų. Mes mokomės suprasti išgirsti ir susigrąžinti tai kas visada buvo TAVO - SAVE. Tik nuo to prasideda pokytis - NUO SUPRATIMO ir SAUGIOS ERDVĖS.

Žmogų pakeičia ne dar viena knyga, ne dar vienas kursas ir ne dar viena meditacija. Kartais jį pakeičia pirmas kartas gyvenime, kai jis gali būti savimi ir suprasti, kad su juo niekada nebuvo kažkas negerai.

Jeigu ieškojai ne dar vienos motyvacinės grupės, o bendruomenės, kurioje susitinka mokslas, patirtis, žmogiškumas ir tikras ryšys – Sveika Sugrįžusi NAMO.

Mainai : tik 25 eurai🔥🔥🔥

Registracija nuo šiol AŽ tik Dalia Narbutė Šidlauskaitė

Raidos trauma dažniausiai neturi vienos datos.
Negali pasakyti: „Štai ta diena, kai viskas prasidėjo.“

Raidos Trauma formuojasi po truputį. Diena po dienos. Metai po metų.

Vaikas auga aplinkoje, kurioje reikia prisitaikyti, būti patogiam, nekelti problemų, nesipykti, neverkti, nesupykti tėvų, neliūdinti mamos, būti stipriam ar būti „geram vaiku“.

Po kurio laiko jis nustoja klausti, ko nori pats. Jis pradeda gyventi pagal tai, ko reikia kitiems.

Suaugęs toks žmogus dažnai atrodo labai atsakingas, pareigingas ir rūpestingas. Jis viską suspėjantis, visiems padedantis, retai konfliktuojantis. Tik tokio žmogaus viduje nuolat gyvena įtampa.

Jam sunku priimti pagyrimą, sunku pasakyti „ne“, sunku prašyti pagalbos.

Jis jaučiasi kaltas ilsėdamasis ir nerimauja net tada, kai viskas gerai.

Raidos trauma dažnai pasireiškia ne prisiminimais, o santykiuose su savimi. Nuolatiniu savęs kritikavimu, jausmu, kad esi nepakankamas, baime būti atstumtam, poreikiu įtikti, perfekcionizmu arba visišku savo poreikių ignoravimu.

Daugelis tokių žmonių visą gyvenimą bando tapti „geresne savo versija“, nors iš tikrųjų jiems niekada netrūko tobulumo. Jiems trūko saugumo.

Raidos trauma nėra blogas charakteris, tinginystė ar silpna valia, tai nervinė sistema, kuri augdama neišmoko svarbiausio dalyko – kad gali būti savimi ir vis tiek būti mylimas, priimtas ir saugus.

Nori daugiau suprasti save? Junkis į Savęs Pažinimo Klubą - Kelias Namo..

Tai vienintelis tokio pobūdžio klubas Lietuvoje, kuriame kalbame ne tik apie traumą, nervinę sistemą ar smurtą artimoje aplinkoje. Mes kalbame apie gyvenimą. Apie svajones, norus, santykius, pinigus, baimes, manifestaciją, vaikystę, motinystę, meilę, ribas ir tai, kas iš tikrųjų vyksta už uždarų durų.

Čia nerasi vadovėlinių frazių, gražių skaidrių ar nugludintų socialinių tinklų reelsų, kuriuose viskas atrodo paprasta ir tobula. Realybė yra daug sudėtingesnė, todėl ir pokalbiai čia yra tikri.

Per daugiau nei 20 savo kelionės metų surinkau žinias iš mokslų, praktikos, darbo su šimtais žmonių ir asmeninės patirties. Visa tai sudėjau į vieną erdvę, kurioje gausi ne tik informaciją, bet ir tai, ko šiandien labiausiai trūksta – saugumą, išklausymą, supratimą ir bendrystę.

Nes kartais žmogų keičia ne dar viena teorija. Kartais jį pakeičia pirmas kartas gyvenime, kai jis pagaliau gali būti savimi.

Dalia Narbutė Šidlauskaitė

Jeigu savo miegančioje sąmonėje, taip dabar vadinamas nesąmoningumas, prisigaminote vaikų, tai gal juos reikėtų užauginti ir duoti ne tik košės ir blynų , nike rūbų ar telefonus, bet pirmiausia paklausti savęs Ar vaikui šalia manęs Saugu! ? Turite išmokti būti su SAVO emocijomis, gydyti savo žaizdas, prisiimti atsakomybę už SAVO reakcijas ir padaryti viską, kad jūsų santykis su vaikais būtų saugus, vaikas neturėjo pasirinkimo ateiti į šį pasaulį. Tokį pasirinkimą padarė suaugusieji.

Pastaruoju metu labai daug kalbama apie atsibudimą, nušvitimą, aukštesnę sąmonę, ryšį su visata, praeitus gyvenimus, penktą dimensiją ir dievišką moteriškumą. Tik kažkodėl visa tai labai dažnai baigiasi ties gražiomis frazėmis socialiniuose tinkluose. O kur visame tame dvasiniame, meilės sau ir savęs pažinimo BEPROTNAMYJE yra vaikai?? Realybėje vaikai lieka nematomi, jų jausmai nuvertinami, jų ribos nepaisomos, o tėvai vietoj atsakomybės renkasi paaiškinimus, KALTINIMUS, kodėl jie tokie yra.

Man atrodo, kad tikras sąmoningumas prasideda ne tada, kai medituodamas pamatai šviesą. Jis prasideda tada, kai po sunkios dienos sugebi nesurėkti ant vaiko. Kai išdrįsti pasakyti „atsiprašau“. Kai nustoji kartoti tai, ką pats patyrei vaikystėje. Kai supranti, kad tavo neišgedėtas skausmas, neišjausta baimė ir neišspręsta trauma tampa aplinka, kurioje auga tavo vaikai.

Labai lengva kalbėti apie besąlyginę meilę žmonijai. Daug sunkiau besąlygiškai išbūti su savo vaiku, kuris verkia, pyksta, maištauja ar atspindi tas tavo dalis, kurių pats nenori matyti. Labai lengva ieškoti atsakymų kosmose. Daug sunkiau atsisėsti prie vieno stalo ir išgirsti savo vaiką be gynybos, be moralų, be bandymo būti teisiam.

Jeigu po dešimčių seminarų, iniciacijų, retritų ir dvasinių praktikų žmogus vis dar negali sukurti saugaus santykio su artimiausiais žmonėmis, man kyla labai paprastas klausimas – kas iš tikrųjų pasikeitė? Ar pasikeitė gyvenimas, ar tik žodynas? Ar atsirado daugiau meilės, ar tik daugiau naujų terminų, kuriais galima paaiškinti, kodėl nereikia prisiimti atsakomybės?

Tikras atsibudimas, nėra gebėjimas kalbėtis su angelais, matyti praeitus gyvenimus ar aiškinti, kaip veikia visata. Tikras atsibudimas yra gebėjimas neperduoti savo vaikams to skausmo, kurį gavai pats. Gebėjimas pasirinkti ryšį vietoj kontrolės, smalsumą vietoj kaltinimo, atsakomybę vietoj dvasinio ego.

Nes vaikaii neatsimins, kiek knygų perskaitėte, kiek sertifikatų turėjote ar kiek kartų buvote nušvitę. Jie atsimins, kaip jautėsi būdami šalia jūsų. Ir būtent ten, o ne socialiniuose tinkluose ar meditacijų salėje, labai aiškiai matosi, kiek mūsų sąmoningumas yra tikras. Dalia Narbutė Šidlauskaitė

Airija bunda. Ir tai turbūt viena svarbiausių žinių smurto artimoje aplinkoje srityje per daugelį metų.❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️❤️

Per ilgai smurtautojai gyveno dvigubą gyvenimą. Namuose – kontrolė, bauginimas, izoliacija, pažeminimai, grasinimai, smūgiai. Už namų durų – rūpestingas tėvas, gerbiamas kolega, linksmas kaimynas, pavyzdingas bendruomenės narys. O kai auka pagaliau prabilo, pirmas klausimas buvo ne „ką jis padarė?“, o „ar tikrai taip buvo, ar gali įrodyti ".

Per ilgai gėdą nešė ne tas, kuris smurtavo, o tas, kuris išdrįso apie tai kalbėti🔥🔥🔥

Per ilgai moterys ir vyrai slėpė mėlynes po drabužiais, panikos priepuolius po šypsena, PTSD po žodžiais „man viskas gerai“. Per ilgai vaikai augo namuose, kuriuose nuolatinė baimė buvo vadinama auklėjimu, o kontrolė – meile.

Smurtas niekada neapsiriboja vien šeima. Jis pereina į kitą kartą, į mokyklas, į darbo vietas, į ligonines, į priklausomybes, į depresiją, į savižudybes. Visuomenė už jį moka milijonus, aukos – savo sveikata, o vaikai – savo vaikyste.

Viešumas yra atsakomybė 🔥

Jeigu žmogus nebijojo smurtauti prieš silpnesnį, kodėl visuomenė turėtų bijoti tai įvardyti?

Gal pagaliau baigsis laikai, kai auka keičia miestą, darbą, pavardę, telefoną, terapeutą ir visą gyvenimą, o smurtautojas ramiai kelia šeimos nuotraukas į socialinius tinklus ir toliau kuria nepriekaištingo žmogaus, tėvo, bendruomenės nario įvaizdį!

Airija bunda. Lėtai, bet bunda.

Ir galbūt pirmą kartą gėda pradės keliauti ten, kur jai ir vieta – ne ant aukos pečių, o ant žmogaus, kuris pasirinko smurtą. Dalia Narbutė Šidlauskaitė

Kompleksinė trauma dažniausiai slepiasi ten, kur žmogus sako: „Man nieko ypatingo nenutiko.“

Tiesiog vaikystėje reikėjo tylėti. Nepykdyti tėčio. Atspėti mamos nuotaiką. Neparodyti emocijų. Prisitaikyti.

Užaugęs toks žmogus padeda visiems, bet nemoka paprašyti pagalbos. Sako „gerai“, kai nori pasakyti „ne“. Atsiprašo be priežasties. Jaučiasi atsakingas už kitų nuotaikas ir vakare krenta išsekęs, nors atrodo, kad nieko sunkaus nenuveikė.

Kompleksinė trauma retai atrodo dramatiškai. Dažniau ji atrodo kaip nuolatinis nerimas, įtampa kūne, prastas miegas, baimė suklysti, poreikis viską kontroliuoti ir nuolatinis klausimas: „Kas su manimi negerai?“

Tai nėra charakterio trūkumas, tai nervinė sistema, kuri per ilgai gyveno nesaugume.

Kompleksinė trauma nėra tik praeities prisiminimai. Ji pasireiškia šiandien – baime atsiliepti telefonu, įtampa išgirdus „reikia pasikalbėti“, nuolatiniu kitų žmonių veidų, balso ir žodžių stebėjimu, nesugebėjimu ramiai pailsėti.

Tu viską supranti. Tu viską žinai. Bet kūnas vis dar laukia pavojaus.

Nes nervinė sistema nebuvo mokoma gyventi ramybėje. Ji buvo mokoma išgyventi.