10/09/2026
LYJA. Einu į studiją paslėpusi galvą po skėčiu ir raudu.
Adaptacija.
Iš pradžių mes pratinamės būti nėščios ir glostom vis apvalėjančius pilvus.
Po to tyrinėjam tą patį pilvą, labai keistai subliuškusį ir dvejojam, kad koks buvo - nebebus…
Pratinamės prie žindymo.
O po akimirkos jau bandom nuo jo atpratinti.
Adaptuojamės keltis kas dvi valandas. Arba visai nebemiegoti.
Priprantame prie gyvenimo kur aš ir tas kitas mažas pasaulis gyvena taip arti, kad jaučiam už du 🤍🤍
Ir tada vieną dieną visą savo pasaulį patikime kitoms rankoms.
Ir čia skauda.
Visiškai kitaip nei gimdant.
Ir laužo protą.
Visiškai kitaip nei nuo nemigos.
Mes siunčiam maldas. Įtikinėjam save jų laime, kaip mantrą kartojam “tik kelioms valandoms”, bet viskas ko norim yra apsikabinti tas mažas gyvybes ir pasileisti tekinom kažkur į negyvenamą salą!
Tikriausiai jau po paros vėl atsimintumėm visas priežastis, kodėl didžiausias savo gyvenimo meiles du nutarėm bent daliai dienos patikėti kitoms akims ir kitai širdžiai, bet tą akimirką kai reikia atsisveikint aš čiumpu ją į glėbį ir bėgu nestsigręždama … bent savo vaizduotėje🤍
Visoms adaptacijoje siunčiu kibirus meilės ir palaikymo!
