Kempas HOUSE

Omano vaikai.
GIMĘ BŪTI LAISVI.

Omano sultonate yra daugiau nei 16 000 mečečių. Gražiausia iš jų yra Sultono Qaboos Didžioji mečetė, kuri išsiskiria kaip auksinis didingas statinys – puikus tradicinės ir modernios architektūros derinys.
1992 metais sultonas Qaboos bin Said al Said nusprendė, kad šalyje turėtų būti didinga mečetė. Po dvejų metų pasiruošimo 1994 m. ji pradėta statyti. Joje yra 5 minaretai(aukščiausias paverčia mečetę aukščiausiu šalies pastatu), o centrinis kupolas yra 50 metrų aukščio. Šioje mečetėje telpa 20 000 maldininkų. Keletą metų ši mečetė turėjo du pasaulio rekordus – didžiausio sietyno ir didžiausio vienetinio rankomis austo kilimo.
Mečetės sienų viršūnę ir vidinį kiemą jungia juosta, išrašyta Korano eilutėmis Thuluth raštu, o koridoriaus arkas užpildo islamiški geometriniai karkasai.
Šiaurės ir pietų koridorių ilgis – po 240 m.
Ji yra stulbinantis meno kūrinys, demonstruojantis islamiško dizaino grožį, užimanti 416 000 kvadratinių metrų.
Didžiosios mečetės pagrindinės salės vidinės sienos yra visiškai padengtos baltu ir tamsiai pilku marmuru. Meno kūrinių pasirinkimas salėse atspindi evoliuciją ir įvairias architektūrinės puošybos formas bei kultūrą, išplitusią nuo Andalūzijos iki Kinijos. Šventosios eilutės yra iškaltos 2 cm gyliu ant akmenų išorinėse vietose, todėl jos išliks tol, kol stovės mečetė. Mečetė pastatyta iš 300 000 tonų Indijos smiltainio. Kai ji buvo atidaryta, maldos salėje buvo didžiausias pasaulyje vientisas kilimas, kurį Irane per 4 metus rankomis audė 600 moterų, 1,7 milijardo mazgų. Persiško kilimo gamyba užtruko apie 27 mėnesius. Jis užima 4200 kvadratinių metrų plotą ir sveria 21 toną. Šio kilimo pynimui naudojamos apie 28 skirtingos spalvos, pagamintos iš augalinių arba natūralių dažų, įvairiais atspalviais.
Dovanota sultono jo šalies žmonėms, ši mečetė man - gražiausia atmintis apie ypatingą, didelės širdies, plačių pažiūrų valdovą, jo tolerancijos ir pagarbos kiekvienam pavyzdys.

Širdies keliu kartu su Rasa Valantinaite

Omano kempingavimo kultūra mokyklos gyvenime.

Prieš gerą mėnesį Paulė pasiguodė,kad pasiilgo Kempo. Mes irgi, beje... Bet tai, kas ištinka čia netikėtai, irgi verta Kempo prisiminimų.

Omanas - tai utopija po atviru dangumi, pilna smėlėtų paplūdimių, įspūdingų kalnų grandinių ir žėrinčių dykumos, o stovyklavimas Omane - didžiausias nuotykis.
Svarbiausia - neapsistoti Omano gamtiniuose rezervatuose,kur stovyklauti draudžiama, ypač žaliųjų vėžlių rezervate.

Be to, nestovyklaukite netoli kaimų ar wadi kloduose,kur gresia staigūs potvyniai,prasidėjus lietui.

Tiesa dar gyvatės ir skorpionai. Pastarieji karaliauja nuo balandžio iki lapkričio.
Nors per mūsų iškylas Omane, laimei, nepastebėjome jokių skorpionų ar gyvačių,išskyrus jų pėdsakus, tai nereiškia, kad jų ten nėra.
Omane tikrai gyvena gyvatės ir skorpionai, todėl planuodami iškylas Omaną turėkite tai omenyje.

Po nakties visada patikrinkire savo įrangą, kad įsitikintume, jog kuprinėse ar drabužiuose nesislepia šliaužiojantys ropliai. Tai ypač svarbu dykumoje!

Be to, pakuodami daiktus būtinai nekiškite rankų po palapine, nes čia mėgsta veistis skorpionai (dėl vėsesnio smėlio po ja).

Tad apie Omano dykumas ir kodėl verta aplankyti Wahiba Sands?

Didžioji Omano dalis (apytikriai 82%) yra padengta dykumoje arba pusiau dykumoje.

Rub'al Khali - didžiausia iš dykumų. Ji apima didelę Arabijos pusiasalio dalį. Tačiau norint smėlynus pasiekti, reikia judėti daug toliau į pietus ir vakarus.

Wahiba Sands man-dykuma karalienė.

Oranžinės smėlio kopos lengvai pasiekiamos iš sostinės Muskato per 2 valandas.

Dykuma tęsiasi 180 km iš šiaurės į pietus ir 80 km iš rytų į vakarus, kur turistų laukia beduinų įkurtos stovyklavietės ir neaprėpiami smėlynai.
Wahiba smėlio kopos gali siekti iki 100 metrų aukščio tad pasivažinėjimas su vietiniais gyventojais čia atima kvapą.

Jei keliausite čia savarankiškai, tuomet svarbu nepamiršt,kad laukiniai kempingai leidžiami visur (išskyrus per arti beduinų stovyklų)

Galite važiuoti iš šiaurės į pietus, bet tik jei esate patyręs kopų vairuotojas ir turite pakankamai atsargų kelioms dienoms.

Nepamirškite pasiimti pakankamai vandens, žibintuvėlių ir šiltų drabužių nakčiai, nes nepaisant to, kad tai dykuma, naktį gali būti šalta ir vėjuota.

Visgi tai,ką patirsite dykumoje, nepalyginama su niekuo.

Dykuma nėra prabanga, bet žmogaus dvasios būtinybė.

Omanas ir laukinis kempingavimas lyg iš utopijos pasaulio. Apie tai nuo šiol pasakos Kempas House.

Šalis pilna smėlio paplūdimių, dramatiškų kalnų grandinių, kvapą atimančių posūkių ir žėrinčių dykumos kopų. Sujunkite tai su galimybe stovyklauti beveik bet kurioje šalies vietoje ir įsivaizduokite savo didžiausius nuotykius!
Mat Omane laukinis kempingavimas yra visiškai legalus. Jis-šalies kultūros dalis, todėl jums nereiks mokėti už puikų paplūdimio, Wadi ar kalnų vaizdą. Tačiau svarbiausia yra tai, kad čia - saugu. Tiesą sakant, tai labai saugu. Omane nusikalstamumo lygis labai žemas, net didesniuose miestuose žmonės palieka savo automobilius be priežiūros su atidarytais langais, o kalnuose bėdų pridaryti gali nebent ožkos, įsisukusios į jūsų užkandžių kuprinę.

Tad šį kart apie Jebel Shams. Kaip vienas aukščiausių kalnų,jis įsikūręs vakariniame Hajaro kalnagūbryje,netoli Al Hamros miesto, maždaug 250 mylių nuo Maskato sostinės, kurio dramatiškas, negailestingas peizažas tiesiog stebina ir nėra nieko geriau, kaip palydėti saulę virš kanjono krašto. Didžiausias 3009 metrų (9872 pėdų) aukštis yra aukščiausias Omano taškas. Jebel Shams reiškia „Saulės kalnas“, nes tai yra pirmoji vieta Omane, kur kiekvieną dieną kyla saulė.
Šalia kalno driekiasi Wadi An Nakhur – didžiulis kanjonas, nusileidžiantis daugiau nei 1000 metrų tiesiai žemyn iki siauros vagos, kurioje gausu senų gyvenviečių ir vieno vis dar apgyvendinto kaimo. Šis tarpeklis pagrįstai vadinamas Didžiuoju Omano kanjonu arba Didžiuoju Arabijos kanjonu ir yra bene įspūdingiausias Sultonato vaizdas.
Išgyvenome čia ne vieną kraują stingdantį posūkį,bet vaizdai tiek atima kvapą,kad jausti šiek tiek adrenalino yra būtina.

Apie stovyklavimo vietų ypatumus, niuansus ir įvairiausius patarimus jau sekančiame įraše.

Svetimų kraštų nebūna. Tik keliautojas kartais būna svetimas... tad pasistengsime tapti savais ir visai kitokia patirtimi dalinsiuos su jumis.

Mūsų kelionių namučiai-KEMPAS house visai neplanuotai ieško jį mylinčios šeimos💛
Kodėl? Kaip taip?
Kartais gyvenimas pasiūlo naujų iššūkių ir galimybių,apie kuriuos tu,ryte atsikėlęs, net nesvajojei ir visa, kas planuota, apsiverčia aukštyn kojom. Taip ir mums...vienas pasiūlymas viską apverčia aukštyn ir tu tiesiog nori nerti į tą nepažįstamą jūrą,į kurią susikrauto turto,kaip vėžliukas namuko ant nugaros, nenusineši, tad kartais su savo namukais tenka išsiskirt,kad ir kaip būtų liūdna.
KEMPAS - ypatingas. Jame gyvena keliavimo filosofija, stilius, gausybė smulkmenų ir būtinų kelionei atributų.
Jis ne naujas,bet išpuoselėtas su begaline meile. Jis visada šypsosi ir priverčia keliautojus šypsotis kartu, o iškeliaudamas į naujus namus, jis pasiima ir visas jam žinomas keliavimo juo paslaptis.

Jei galvojate,kad norite KEMPĄ priimt į savo šeimą, rašykite a.ž.

Kempo istorija rodyta ir išpasakota ne kartą, o kaip tik šiuo metu laukia skaitytojų naujame "Mamos žurnale".
Jei įdomu pasižvalgyt daugiau-
pavartykite...kad ir čia:
https://www.zmones.lt/naujiena/rasa-micachiene-sukure-isskirtinius-namus-ant-ratu-zaismingas-interjeras-ir-vaikyste-menancios-detales-MJ5wW8qN5z0

Vienas nuostabus dalykas kelionėse yra ne tik pats kelionės procesas, bet ir grįžimas namo. Gyvenimą nejučia pradedi skirstyti į gyvenimą prieš kelionę ir po kelionės, nes galbūt pradedi vertinti prieš tai savaime suprantamais laikytus dalykus, kažkur pradingsta erzinantys aplinkinių trūkumai ir pamilsti, rodos, viską viską, net savo kasdienę rutiną.
Tad ir šį kart, grįžtant namo,lietui merkiant, tenka pasidžiaugti,kad atostogų pasirinkimas buvo teisingas.

APIBENDRINIMAS.
KLAIDOS.
PAMOKOS.

Vengrija - puiki kelionių kryptis. Ji yra gana arti, kainos atrodo mažesnės nei Lietuvoje, netikėti regionų atradimai, žavūs miestukai, skani ir mums artima virtuvė, pilna naujų skonių, terminiai kurortai,puikus oras, upės ir ežerai, gamtos paveldas, aukštas saugumo lygis ir
fantastiškai įdomi sostinė su abipus Dunojaus besidriekiančiais dviem visiškai skirtingais pasauliais,gyvybe perpildytu gyvenimu.
Man atrodo, kad Budapešte yra absoliučiai viskas, ką vertina keliautojai: geras klimatas, skanus maistas, daug kavinių, fantastiško grožio architektūra, upė su keltais, parkai, saviti turgūs,turtinga kultūrinė įvairovė.

Ir visgi,kas nepatiko,ko nežinojom,ko neapskaičiavom,kuo nusivylėm?

NUSIVYLĖM žmonėmis, nes dideliam nustebimui, praktiškai nesutikome malonių,šiltų ar geranoriškų vengrų. Mums buvo tai neįtikėtina, nes visada vengrus įsivaizdavom kažkuo panašius į ukrainiečius, o išvykom be meilės šios šalies žmonėms,pastatę juos šalia prancūzų🙈

NEAPSKAIČIAVOM vengriškų pinigų ir mokėjimų kortele pakilusių įkainių.
Mokėjimai kortele-tai prie ko mus pratina valdžia,siekianti gyvenimo be grynųjų. Ji leido bankams "pasismagint"mūsų atostogų sąskaita, nuskaičiuojant nuo kiekvieno mokėjimo konvertacijos mokesčius, kurie siekė net iki 5,5 proc. Tad už atsiskaitymus ne grynais, kurių išvengti nepavyko, papildomų išlaidų per kelionę nuo atliktų mokėjimų susidarė gan nemažai, o ir kursas kortele buvo įspūdingai mažas.
Grynųjų vežėmės, bet iškeistos sumos nepakako, nes atsirado papildomų ir nenumatytų išlaidų. Beje keitimas už 1 EUR svyravo nuo 386 iki 400 HUF, kas leido nuolat čiupinėti tūkstantines sumas ir jaustis itin turtingais😂. Bankinis mokėjimų kursas sukosi apie 380-386 HUF už 1 EUR plius konvertavimo mokestis.

NEŽINOJOM,kad Vengrijoj kavinėse,jei esi aptarnaujamas prie staliuko priskaičiuoja 13-15 proc arbatpinigių nuo užsakymo sumos. Kadangi keliavome su tėčio šeima,kurie gyveno ne kempinge ir maitinosi kavinėse, prie jų ne kartą jungėmės ir mes, tad arbatos sumos sudarė nemažai nenumatytų išlaidų.
Įspūdingoje New York Palace Cafe arbatos priskaičiavo net 25 EUR.

NEPATIKO ir nerekomenduojame apsilankymo Luna ežero privačiame paplūdimyje. Žavingos nuotraukos, svetainės reklama iš tiesų apgaulingos.
Buvome nustebę nuotraukų grožio neatitinkančia aplinka. Įėjimas žmogui kainuoja apie 14 eur,tačiau net prie kasos gudriai nutylima įėjimo kainos vertė. Kaina apėmė tik įėjimą į teritoriją,o visas nuotraukose reklamuojamas gėris,dėl kurio čia atvykstama, kiekviename žingsnyje mokamas papildomai: nuo čiuožyklos, skėčio, gulto ar parkingo. Beje viduje neveikė nė viena čiuožykla, o paveiksliukuose vaizduojamo žavesio taip pat nepamatėme. Labiausiai nuvylęs sustojimas, nes nuoširdžiai nesupratome, už ką imamas mokestis.🙈

Tai ar norėsime sugrįžti į Vengriją?
Tikrai taip!
Nežiūrint į smulkius "nukrypimus" nuo plano, esame laimingi,pasirinkę pažinti šį regioną.