21/09/2026
Šiais laikais daug sunkiau sutikti žmogų, su kuriuo norisi ne tik atsigulti į lovą, bet ir pabusti ryte.
Nuogam atsigulti su žmogumi tapo lengviau, negu prieš jį emociškai apsinuoginti. Keksui kartais užtenka traukos. Tikram artumui reikia daug daugiau.
Nes kūną parodyti nėra taip baisu. Daug baisiau parodyti savo silpnumą. Pasakyti, ko bijai. Prisipažinti, kad skauda. Leisti kitam pamatyti ne tą versiją, kurią rodai pasauliui, o tą, kurios kartais pats nenori matyti.
Todėl galima miegoti vienoje lovoje ir būti svetimais. Galima kartu gyventi, keliauti, gerti kavą kiekvieną rytą, auginti vaikus ir vis tiek metų metus nepasiekti vienas kito ten, kur žmogus yra tikras. Ir todėl taip mažai tų, su kuriais norisi pabusti.
Nes pabusti reiškia ne rytą po kekso.
Pabusti reiškia leisti žmogui pamatyti tave be vaidmens. Kai nesi stiprus. Kai nesi linksmas. Kai nieko neturi įrodyti. Kai galima tylėti ir tyla nėra nejauki. Kai vienas žvilgsnis pasako daugiau nei dešimt minučių aiškinimosi.
Ir čia prasideda paradoksas. Mes ieškome žmogaus, kuris mus suprastų, bet patys dažnai slepiame nuo jo save. Norime gilaus ryšio, bet bijome būti pažeidžiami. Norime, kad mus priimtų tokius, kokie esame, bet rodome tik tą savo dalį, kurią, mūsų manymu, lengviau mylėti.
Gal todėl tikras artumas toks retas. Ne todėl, kad sunku rasti tinkamą žmogų. Kartais sunkiausia pačiam išdrįsti būti tokiu žmogumi, kurį išvis įmanoma pažinti iki galo.
Ir kai sutinki žmogų, prie kurio nebereikia vaidinti, įrodinėti ar nuolat užpildyti tylos, tada pradedi suprasti, kodėl su vienais norisi praleisti tik vieną naktį, o su kitu norisi prabusti kiekvieną rytą.
O jūs jau sutikote žmogų, prieš kurį galite būti visiškai nuogi ne kūnu, o siela?
O jūs jau sutikote žmogų, su kuriuo norisi ne tik permiegoti, bet ir pabusti kartu?