Nausodės žirgai

"Jeigu tavo dukra jodinėja, vadinasi niekas ant jos sprando nejos"
John Dutton.
😉

Viskas susideda iš pradžios ir pabaigos... viskas.
Laukiame pradžių ir nelaukiame pabaigų, arba nelaukiame pradžių, o laukiame pabaigų. Ir kažkur išgaruoja laikas, kuris skiria pradžią ir pabaigą. Ką veikėme, ką jautėme, ką išgyvenome, patyrėme, ką keitėme ar išmokome... pamirštame... pamirštame, kad gyvename...

Šioje vietoje girdžiu ir matau sekundes...

Kai šeimininkas gastroliuoja, kaimynas nesnaudžia😅

Tai būtų tikras nusikaltimas jeigu nepasidalinčiau, tai į ką su ašaromis akyse žiūrėjau šeštadienio vakarą, ką išgirdo mano ausys, siaučiant audrai... tai Deimilė Gasparavičiūtė - multi talentingos merginos tekstas.
(žinau, kad ne visi jį suskaitys iki galo, gyvens kiekviename žodyje tik tie, kurie draugauja su jautria siela🥰)

"Galbūt niekada nesusimąstėte,
kiek daug gali reikšti viena vieta.

Vieta, į kurią tiesiog ateidavote po pamokų.

Vieta, kurioje praleisdavote vakarą.

Vieta, kurioje visada laukdavo žirgas.

Iš pradžių tai buvo tiesiog žirgynas.

Vieta, kur mokėtės joti.

Kur mokėtės valdyti žirgą.

Bet po truputį
ši vieta tapo kažkuo daugiau.

Ji tapo jūsų gyvenimo dalimi.

Gal net viena svarbiausių.

Čia prabėgo jūsų vaikystė.

Čia užaugo jūsų svajonės.

Čia užaugote ir jūs pačios.

Galbūt tada to nepastebėjote.

Nes augant niekas nepasako,
kad paskui vieną dieną labai pasiilgsi būtent šių paprastų dienų.

Tų, kurių tada net nelaikei ypatingomis.

Paprasto atėjimo į žirgyną.

Pažįstamo kvapo.

Pažįstamų balsų.

Žirgų kanopų garso.

Šieno ant drabužių.

Purvinų batų.

Šaltų rankų.

Pokalbių, kurie prasidėdavo nuo žirgų
ir baigdavosi visai apie ką kita.

Juoko, kurio turbūt niekas kitas taip nesuprastų.

Ir tų vakarų,
kai visai nesinorėdavo važiuoti namo.

Čia buvo tiek daug jūsų.

Tiek daug jūsų juoko.

Tiek daug jūsų ašarų.

Tiek daug svajonių.

Tiek daug mažų pergalių,
apie kurias šiandien gal net nepagalvojate.

Čia buvo jūsų pirmieji kartai.

Pirmasis sėkmingas pratimas.

Pirmas kartas, kai kažkas nepavyko.

Pirmas kartas, kai labai norėjosi pasiduoti.

Ir pirmas kartas, kai supratote,
kad vis dėlto nepasiduosite.

Nes žirgai mokė jus vieno labai svarbaus dalyko.

Kad niekas neateina iš karto.

Kad pasitikėjimą reikia užsitarnauti.

Kad ryšio negalima priversti.

Kad kartais reikia būti kantriai.

Ir kad kartais didžiausia pergalė
yra tiesiog pabandyti dar kartą.

Jūs kritote.

Gal ne visada nuo žirgo.

Kartais kritote nuo savo pačių lūkesčių.

Kartais nuo nusivylimo.

Kartais nuo nuovargio.

Kartais tiesiog buvo per sunku.

Bet jūs vis tiek grįždavote.

Vėl užsidėdavote šalmą.

Vėl užlipdavote į balną.

Vėl atsistodavote prieš savo baimes.

Ir bandydavote.

Dar kartą.

Ir dar.

Kol vieną dieną tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma,
tapdavo visiškai paprasta.

Čia galėjote ateiti ir tada,
kai diena buvo bloga.

Ir kartais užtekdavo tiesiog pabūti šalia žirgo.

Nieko nesakyti.

Nieko neįrodinėti.

Tiesiog būti.

Ir galbūt dabar, kai ateina naujas gyvenimo etapas,
būtent šito jausmo ir bus sunkiausia nepasiilgti.

Ne varžybų.

Ne rezultatų.

Ne gražiausių nuotraukų.

O paprastų dalykų.

Tų akimirkų,
kurių niekas nefotografavo.

Tų, kurios liko tik jūsų atmintyje.

Galbūt niekas niekada nesužinos,
apie ką kalbėjotės tą vieną vakarą.

Niekas neprisimins,
iš ko taip juokėtės.

Niekas nesužinos,
kodėl būtent ta diena jums buvo tokia svarbi.

Bet jūs žinosite.

Ir to užtenka.

Nes gyvenime yra labai keistas dalykas.

Mes dažniausiai suprantame,
kiek kažkas mums reiškė,
tik tada, kai turime nuo to truputį atsitraukti.

Kol viskas yra šalia,
atrodo, kad taip bus visada.

Atrodė, kad dar bus šimtai treniruočių.

Šimtai vakarų.

Šimtai paprastų dienų.

Kad dar bus laiko.

Visada atrodo, kad dar bus laiko.

Iki tos akimirkos,
kai supranti, kad vienas etapas jau baigiasi.

Ir tada pradedi prisiminti.

Pirmą dieną.

Pirmą žirgą.

Pirmą draugystę.

Pirmą kartą, kai pasijutai,
kad čia esi sava.

Prisimeni žmones,
kurie buvo šalia.

Prisimeni žirgus,
kurie pakeitė tavo gyvenimą.

Prisimeni save tokią,
kokia buvai tada.

Ir supranti,
kad tas vaikas kažkur vis dar yra.

Jis niekur nedingo.

Jis tiesiog užaugo.

Ir dabar turi eiti toliau.

Naujas etapas nėra pabaiga.

Tai tiesiog dar vienas skyrius.

Prieš jus dar tiek daug.

Dar tiek daug žmonių.

Dar tiek daug vietų.

Dar tiek daug svajonių.

Dar tiek daug dalykų,
kurių šiandien net neįsivaizduojate.

Galbūt gyvenimas nuves jus labai toli.

Galbūt pasikeis jūsų svajonės.

Galbūt pasikeisite jūs pačios.

Ir tai yra visiškai normalu.

Augti reiškia keistis.

Bet yra dalykų,
kurių nereikia palikti už savęs.

Pasiimkite su savimi tai,
ko jus išmokė žirgai.

Kantrybę.

Drąsą.

Meilę.

Pasitikėjimą.

Gebėjimą atsikelti.

Gebėjimą pradėti iš naujo.

Ir svarbiausia…

Nepamirškite,
kiek daug jūs jau sugebėjote.

Jeigu kada nors ateis diena,
kai pradėsite abejoti savimi,
prisiminkite mergaites,
kurios kadaise pirmą kartą užlipo ant žirgo.

Prisiminkite,
kiek daug jos bijojo.

Ir pažiūrėkite,
kiek toli jos nuėjo.

Tai esate jūs.

Tos pačios jūs.

Tik užaugusios.

Stipresnės.

Drąsesnės.

Ir pasiruošusios kitam gyvenimo etapui.

O ši vieta…

Ji visada turės jūsų istorijos dalį.

Čia liks jūsų juokas.

Jūsų ašaros.

Jūsų svajonės.

Jūsų mažos pergalės.

Jūsų dideli nusivylimai.

Jūsų draugystės.

Jūsų žirgai.

Jūsų vaikystė.

Čia liks tiek daug dalykų,
kurių niekada nebesugrąžinsime.

Ir galbūt būtent todėl jie tokie brangūs.

Nes kai kurie gyvenimo momentai
yra gražūs ne todėl, kad trunka amžinai.

Jie gražūs todėl,
kad kažkada buvo.

Todėl, jeigu šiandien akyse atsiranda ašaros…

Leiskite joms būti.

Jos ne apie liūdesį.

Jos apie tai,
kad turėjote kažką labai gražaus.

Kažką, ką verta prisiminti.

Kažką, ko nebūtumėte norėjusios iškeisti
į nieką kitą.

Ir jeigu kada nors pažvelgsite į šias nuotraukas
po daugelio metų…

Norisi tik vieno.

Kad jūs nusišypsotumėte.

Kad prisimintumėte,
kokios buvote.

Kad prisimintumėte,
kiek čia buvo meilės.

Ir kad nors akimirkai vėl pajustumėte
tą patį jausmą.

Kai buvote mažos.

Kai pasaulis atrodė paprastesnis.

Kai užteko žirgo šalia.

Kai didžiausias rūpestis buvo,
ar šiandien pavyks treniruotė.

Kai po visko dar norėdavosi pasilikti.

Dar penkioms minutėms.

Dar vienam pokalbiui.

Dar vienam kartui.

Nes turbūt niekada nesame pasiruošę
palikti etapo,
kuriame buvome laimingos.

Bet gyvenimas nesustoja.

Jis kviečia eiti toliau.

Todėl eikite.

Svajokite.

Kurkite.

Klyskite.

Mylėkite.

Ir niekada nebijokite pradėti naujo skyriaus.

Nes jūs jau žinote,
kaip atrodo pradžia.

Jūs jau žinote,
kaip atrodo baimė.

Jūs jau žinote,
kaip atrodo kritimas.

Ir jūs jau žinote,
kaip reikia atsikelti.

Galbūt todėl esate pasiruošusios.

Tik nepamirškite vieno.

Kad ir kiek metų praeis…

Kad ir kiek visko gyvenime pasikeis…

Kad ir kiek naujų vietų atsiras…

Kažkur jūsų širdyje
visada liks tas pats žirgynas.

Vieta, kuri matė jus prieš tampant tomis,
kuriomis esate šiandien.

Vieta, kurioje kažkada buvote tiesiog mergaitės
su didelėmis svajonėmis.

Ir mes labai norime,
kad žinotumėte…

Buvo be galo gražu
stebėti, kaip jūs augate.

Buvo gražu matyti jūsų pirmuosius žingsnius.

Jūsų klaidas.

Jūsų pergales.

Jūsų užsispyrimą.

Jūsų meilę.

Jūsų ryšį su žirgais.

Ir dar gražiau žinoti,
kad kažkur savo istorijoje
turėjome galimybę būti šalia.

Todėl tai nėra „sudie“.

Tai tiesiog…

Ačiū.

Už laiką.

Už juoką.

Už prisiminimus.

Už visas dienas,
kurias pavertėte ypatingomis
net to nesuprasdamos.

Ačiū, kad buvote čia.

Ačiū, kad augote čia.

Ačiū, kad palikote čia
dalelę savęs.

Ir jeigu kada nors paklausite savęs,
ar šis etapas buvo svarbus…

Pažiūrėkite į šias nuotraukas.

Į savo akis.

Į savo šypseną.

Į žirgus šalia savęs.

Ir suprasite.

Kai kurie gyvenimo skyriai
baigiasi ne todėl,
kad jie buvo nebesvarbūs.

Jie baigiasi todėl,
kad tapome pasiruošę parašyti kitą.

O šitas skyrius…

Buvo labai gražus.

Ir jis visada bus jūsų.

Ir dalelė jūsų
visada liks čia.

Tarp žirgų.

Tarp sienų.

Tarp prisiminimų.

Ten, kur kažkada
buvote tiesiog laimingos.

Ir galbūt po daugelio metų,
kai gyvenimas bus visai kitoks…

Jūs prisiminsite šią vietą.

Ir pagalvosite:

„Kaip gera, kad mano gyvenime
Atsirado toks žirgynas.“

O mes pagalvosime:

„Kaip gera, kad kažkada
jame užaugote jūs.“ ❤️"

Kai paklausi žmonių ar reikalinga mankšta žmogui, jau nešneku apie sportininkus, tai aišku, kaip, kad dieną šviečianti saulė, visi sutartinai pritaria mankštai☺️tačiau žirgui, kuris neša ant savęs svorį, kuris šokinėja per kliūtis, bėga ilgas distancijas, atlieka jojimo figūras... kažkaip nereikia jokių mankštų🙈 (kažkada net buvau apkaltinta žirgų kankinimu, kai parodžiau vieną statodinaminį pratimą)😅
Taigi ir žmonėms ir žirgams jie būtini. Tokie pratimai žirgams pas mus yra daromi prieš kiekvieną treniruotę😉

Elija ir Aysu❤️
Vos tik ant žemės padedi balansinę lentą... žirgai patys užlipa ir žino ką toliau reikės daryti😉