Psichologė Viktorija Ožogova

Kiekvieną savaitę į mane kreipiasi bent keletas žmonių, kurie jaučiasi PAVARGĘ, praradę ENERGIJĄ ir GYVYBINGUMĄ.

Nuolatinė įtampa, negatyvios mintys, nemiga, galvos skausmai, išsekimas, dingęs džiaugsmas, uždegiminiai procesai kūne… O begalės tyrimų, bei gydytojai teigia, kad „VISKAS YRA GERAI“.

Bet viduje žmogus jau seniai nebesijaučia gerai. Tai tebuvo ,,TIKSINTI BOMBA’’ ir tik laiko klausimas, kada, kaip ir su kuo ji prasprogs 💣😶‍🌫️🙃

Šiandieninis žmogus labai pavargo nuo skubėjimo. Nuo bandymo visur suspėti, būti produktyviu, pasiekiamu, naudingu, visiems ,,geru“.

Daugelis taip pat labai stipriai save išdalina kitiems, darbams, atsakomybėms, tuščiai scrolina, arba vaikšto į renginius, kurie nekuria vertės.

O sportuoti, medituoti, ar pagulėti vonioje juk ,,NĖRA LAIKO!’’. Geriau išduoti save, nei mokytis kitiems sakyti ,,NE’’. 🙈

Nenuostabu, kad tuomet ĮTAMPOS KAUPIASI KŪNE, kuris galiausiai pradeda kalbėti už mus. O perdegimas neatsiranda staiga- jis atsiranda tuomet, kai mūsų poreikiai, jausmai ir vidinė ramybė jau ilgą laiką buvo ignoruojami.

Ir tai tikrai nėra daktarų, mūsų artimųjų ar vadovo kaltė. Tai kiekvieno iš mūsų ATSAKOMYBĖ.

Su meile,
Viktorija

Šią savaitę baigiau dar vienus mokymus… ir jaučiuosi labai dėkinga sau, kad šiemet pasidariau sau tokią dovaną. ✨

GYVAS BENDRAVIMAS man nėra svetimas- kasdien bendrauju su žmonėmis, vedu praktikas, dalinuosi mintimis, ne kartą esu kalbėjusi ir prieš kamerą. Bet viduje jaučiau, kad PRIEŠ KAMERĄ dar nesu iki galo savimi- o kur dar visa techninė dalis… 🙈

Buvo ir komentarų: „Kam tau to reikia?“, „Čia tiesiog tavo BLOKAI…’’🤷‍♀️

Bet esu įsitikinusi ir savo klientus mokau, kad blokai nėra skirti tam, kad su jais susigyventume. Jie skirti tam, kad juos pamatytume ir po truputį PERŽENGTUME.

Nes būti prieš kamerą, kalbėti drąsiai, jaustis laisvai- tai nėra įgimtas talentas ar duotybė. Tai procesas, įgūdis, kurio GALIMA IŠMOKTI. Iš pagarbos savo auditorijai, aš renkuosi netuščiažodžiauti ir mokytis tai daryti profesionaliai 💫

Todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę mokytis iš ir . Žmonių, kurie ne tik dosniai dalinasi savo išmintimi, bet ir nuoširdžiai tiki žmogumi. O kartais užtenka vos vieno žmogaus kuris tavimi patikėtų šiek tiek labiau, nei tu pati tuo momentu.

DĖKOJU ♥️

Prisiminiau vieną istoriją apie obuolius ir ne tik ☺️🍎

Apie tai, kaip dažnai mes ateinam pas kitus su tuščia pintine ir norim, kad ją pripildytų. O kitas žmogus turi tiek, kiek turi ir duoda tiek, kiek gali. Kartais net viską atiduoda…

O kiekviename iš mūsų, kažkur viduje gyvena mažas vaikas. Vieni vaikai džiaugiasi gavę obuolį ir su dėkingumu bei pasimėgavimu jį suvalgo. Kiti- „krenta ant žemės“ ir pyksta, nusivilia, kad negavo tiek, kiek norėjo, arba kad obuoliai buvo nepakankamai saldūs…

Įdomu, kuris vaikas esi tu?

🤍🤍🤍

Šiandienos įrašą noriu paskirti brangiausiam šiame pasaulyje žmogui- savo MAMAI.

Pirmiausia- už tai, kad turiu unikalią ir neįkainojamą galimybę būti čia ir patirti gyvenimą visomis jo spalvomis. 🎨

Gyvenimas ne visada buvo lengvas, bet kas benutiktų, kasdien jaučiu mamos besąlyginę meilę, priėmimą, rūpestį, šilumą ir palaikymą… Net tada, kai namo grįžtu pavargusi, ,,išsitaškiusi’’, ar dalinuosi savo nerealistiškais planais- mama tyliai šypsosi ir visada yra šalia.

Mama visada mūsų laukia grįžtančių, nors ir pavargsta. Kažkokiu magišku būdu ji vis dar randa laiko pagaminti, paklausti: ,,ką valgysit?’’, sergant apkamšyti pataluose ir išvirti arbatos.

Tai tas žmogus, kuris išmokė mane pasijuokti iš situacijų, kurių pakeisti negalime. Žmogus, kurio energijoje pasikraunu, jaučiuosi mylima ir įgalinta toliau skleisti savo sparnus.

MAMA- myliu tave begalinai ir dėkoju už gyvenimą, kurį padovanojai. Suprantu, kad nieko nėra savaime suprantamo.

Kaip bebūtų, branginkime savo mamas, puoselėkime ryšį su jomis, net jei jų jau nebėra. Esu įsitikinusi, kad būtent šis ryšys yra mūsų ramybės ir laimingo gyvenimo pamatas. ♥️♥️♥️

„AR GALIU JUS APKABINTI?“ 🤔

Kai po asmeninės sesijos sulaukiu tokio klausimo, prisimenu, kad kažką gyvenime darau gerai. Kad esu teisingame kelyje.

Dirbdama psichoterapeute dažnai neskubu iškart po darbo keliauti namo. Mėgstu prisėsti, pareflektuoti dienos įvykius, istorijas ir skirti laiko savo mintims, bei emocijoms.

Vis grįžtu prie esminio klausimo:

- ,,Ar aš pati norėčiau kreiptis pagalbos pas tokį žmogų kaip aš?’’

O tada..

- Ar man pavyko iš tikrųjų įsigilinti į žmogaus situaciją?
- Ar pavyko atliepti tai, dėl ko jis atėjo, net jei to aiškiai neįvardijo?
- Ar man pavyko jį nuraminti, įkvėpti, padrąsinti, vesti link pokyčio?

Jei į bent vieną iš šių klausimų atsakymas yra „taip“ – džiaugiuosi ir jaučiu dėkingumą už galimybę prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo.

O jei ne visada pavyksta – kviečiu nebijoti to pasakyti. Jūsų atvirumas ir nuoširdumas padeda man augti.

Aš vis dar mokausi ♥️

Su džiugesiu dalinuosi, kad prisijungiau prie Bachata Vilnius komandos ir greitu metu pasimatysime jogos praktikose:)

Užsiėmimai vyks sekmadieniais, 15:45 Cup prekybos centre (5A.). Pasimatome! 🧘‍♀️🧘🤍