Follow the bubbles

kursai. Nežinai, ko nežinai

Savaitgalį laikiau DPV (diver propulsion vehicle), arba tiesiog skūterio, kursus. DPV – tai prie naro tvirtinamas elektrinis aparatas, kuris paspaudus mygtuką pradeda jį traukti į priekį. Jis leidžia po vandeniu įveikti gerokai didesnius atstumus, taupyti jėgas ir pasiekti vietas, kurias vien ląstais pasiekti būtų sunku arba užtruktų pernelyg ilgai. Trumpai tariant – taksi po vandeniu. Labai smagus taksi.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta: prisikabinai, paspaudei mygtuką ir važiuoji. Bet lygiai taip pat galima sakyti, kad norint vairuoti automobilį tereikia mokėti paspausti pedalą ir pasukti vairą. Gal dėl to „paprastumo“ Lietuvoje DPV kursus renkasi nedaugelis.

Bet aš mėgstu dalykus daryti tvarkingai. Ypač nardyme. Nes viena yra žinoti, kad kažko nemoki, o visai kas kita – nežinoti, ko nežinai. Pastaroji dalis ir yra pavojingiausia. Gali ilgai naudoti įrangą, jaustis užtikrintai ir net neįtarti, kad kažką darai neteisingai, kol netikėtoje situacijoje paaiškėja, jog nežinai, kaip elgtis.

Kursus pradėjome nuo pažinties su pačiu DPV: iš ko jis susideda, kaip veikia, kaip jį paruošti nėrimui, patikrinti, transportuoti ir prižiūrėti. Aptarėme tinkamą skūterio tvirtinimą, tempimo virvės ilgį, naro padėtį, skirtingus greičio režimus ir kitus iš pirmo žvilgsnio nedidelius niuansus. Nemažai dėmesio skyrėme nėrimų planavimui. DPV leidžia greitai ir toli nukeliauti, bet į priekį nuvažiuoti neužtenka – dar reikia ir grįžti. Todėl planuojant nėrimą reikia vertinti ne tik dujų atsargas, laiką bei atstumą, bet ir akumuliatoriaus veikimo trukmę, komandos veiksmus bei galimus nesklandumus. Pavyzdžiui, kaip elgtis, jei vienas skūteris nustos veikti tolimiausiame nėrimo taške.

Vandenyje mokėmės DPV taisyklingai prisikabinti, paleisti, sustabdyti ir tvarkingai pasikabinti, kai jo nenaudojame, valdyti greitį, atlikti posūkius, keisti gylį bei išlaikyti tinkamą vietą komandoje. Atlikome įvairius pratimus ir simuliavome situacijas, kai viskas vyksta ne visai pagal planą. Kaip įprasta, atskirai kiekvienas veiksmas atrodo gana paprastas. Smagumas prasideda tuomet, kai vienu metu reikia valdyti skūterį, kontroliuoti plūdrumą, stebėti gylį, naviguoti bei nepamesti iš akių bičiulio. Skūteris leidžia greičiau judėti po vandeniu, tačiau tai kartu reiškia, kad ir sprendimus reikia priimti greičiau.

Pagrindai sudėti – toliau lieka praktika. DPV liko toks pats, bet vairuotojas, tikiuosi, tapo šiek tiek protingesnis.

Prieš daugiau nei savaitę Maldyvuose nuskendo kartu nėrusių narų grupė - viso penki narai. Šios savaitės pabaigoje buvo užbaigta jų gelbėjimo operacija - visi kūnai buvo rasti 60 metrų gylyje esančiame urve ir sėkmingai pargabenti į paviršių. Tragiškas įvykis, kuris primena, jog nardymas, ypač techninis, nėra atlaidus klaidoms. Ar tokių klaidų buvo ir kokios jos, šiuo metu nežinome, o kol nebaigtas tyrimas ir nėra oficialios informacijos, spekuliuoti nesinori.

Visgi, tuo pačiu norisi paneigti krūvą "klikbaitinių" straipsnių, parašytų su nardymu nesusipažinusių žmonių, apie mirtinus nardymo pavojus. Tinkamą kvalifikaciją turinčiam žmogui tokio pobūdžio nėrimas tikrai nėra ypatingai sudėtingas ar keliantis didelę riziką, o tokiame gylyje nėrimų atliekama nemažai. Be abejo, tai neįvyksta atsikėlus nuo sofos - žmonės mokinasi metų metus, atlieka šimtus nėrimų, kaupia praktiką, naudoją specialią įrangą, kol galiausiai gali atlikti tokio pobūdžio nėrimus saugiai. Įsivaizdavimui, žmonės yra saugiai atlikę nėrimus ir nunėrę į daugiau nei 200 metrų (!) gylį urvuose bei nukeliave jais ne vieną kilometrą. Vėlgi, su sąlyga, kad naras turi tinkamas žinias bei įrangą.

Pabaigai, šiek tiek informacijos, ką reiškia tokio pobūdžio nėrimas:
- 30 metrų - įprastinė rekreacinių narų nardymo riba. Kai kurios nardymo agentūros nuo šio gylio netgi naudoja specialius mišinius, kadangi didėjant gyliui įprastas oras pradeda neigiamai veikti žmogaus centrinę nervų sistemą - šis poveikis dar žinomas kaip azotinė narkozė.
- 40 metrų - absoliuti rekreacinių narų nardymo riba. Nuo šio gylio prasideda techninis nardymas, kuriam reikalinga visiškai kitokia nardymo įranga, papildomi įgūdžiai.
- 56 metrai - maksimalus (teoriškai) gylis, kurį galima pasiekti su oru. Tokiame gylyje ore esančio deguonies parcialinis slėgis tampa toks didelis, jog neriant giliau, juo galima apsinuodyti. Visgi, neriant į tokius gylius dėl minėtos azotinės narkozės poveikio, oras įprastai nėra naudojamas, o yra naudojami specialūs dujų mišiniai su heliu. Tam vėlgi reikalingas specialus pasiruošimas bei atitinkamos žinios.
- Urvai. Taisyklės čia paprastos ir visos jos yra atsiradusios ne veltui - kažkas jų nesilaikydamas prarado gyvybę.
a. Nesi praėjęs kursų, urve tau ne vieta. Tas pats kaip pabandyti pilotuoti lėktuvą pirmą kartą atsisėdus į piloto kėdę - not smart, teisingai?
b. Virvė - nuo urvo pradžios (atviro vandens) visuomet turi būti virvė, kuria iš urvo galėtum grįžti atgal. Pasimesti urve arba prarasti matomumą pakėlus dumblą tikrai nėra sudėtinga, tad virvė yra vienintelė gija tokiose situacijose, kuri gali padėti saugiai grįžti į krantą. Teko patirti šį "džiaugsmą" savo kailiu - net ir turint virvę rankose bei viską atlikus pagal protokolą, pakartoti nenorėčiau. Net nenoriu įsivaizduoti, koks jausmas turėtų apimti, jei šios išėjimo virvės nebūtų.
c. Dujų planavimas - neriant į urvus įprastai naudojamas konservatyvus dujų planavimas. Priklausomai nuo susitarimo ir nėrimo sudėtingumo, į urvą gilyn neriama, kol sunaudojama 1/3, 1/4 ar vos 1/6 oro. Tiek pat planuojama grįžimui, o visa kita paliekama rezervui
d. Gylis - draudžiama viršyti maksimalų savo turimos kvalifikacijos gylį bei naudoti kitą, nei įprastai įrangą.
e. Šviesa - mažiausiai trys šviesos neriant į urvą. Urve - aklina tamsa, tad turint tik vieną šviesos šaltinį ir jį praradus, gali būti tikrai liūdna. Dėl to kiekvienas naras turi turėti net ne vieną, o du atsarginius šviesos šaltinius.

Reikalauja žinių? Taip. Pastangų? Taip. Tinkamų savybių ir požiūrio? Taip. Neįmanoma? Tikrai ne. Tad tobulėkime kiekvieną dieną, jog tokių įvykių kaip šis būtų kuo mažiau. Stay safe.

Savaitgalį turėjau įdomią "atrakciją". Vienas pažįstamas kolega sumanė pafiksuoti Lietuvos povandeninį pasaulį ir paprašė pagalbos - pabūti atsakingam už šviesas jam filmuojant. Kadangi brūžint tuos pačius ežerus kartais pabosta, tokia nauja veikla iš karto užkabino ir daug negalvojęs sakau - "važiuojam"! O čia dar ir Baltijos jūra, tai kurgi atsisakysi.

Filmavimas čia ne iš tos serijos, kur nusiperki GoPro ir draugui sakai "nu davai, pafilmuojam". Kadangi kolega užsiima tuo profesionaliai, filmavimo ir apšvietimo įrangos susidėta ne ką mažiau nei nardymo, o viskas atrodo be galo rimtai - toks jausmas tiesiai Netflix'an galima streaminti.

Kas yra bent kiek susipažinęs su fotografija ar filmavimu žino, jog šviesa yra viskas. Povandeniu viskas dar komplikuočiau: čia ne tik tamsu, bet neriant giliau dingsta spalvos, tad norint ką nors kokybiškai užfiksuoti, geros šviesos yra būtinos. Mano savaitgalio uždavinys būtent toks ir yra - būti ta šviesa. Ši užduotis man nauja, tad nemažą kelionės ir vakaro dalį praleidžiam kalbėdamiesi apie tai, kaip išdėstyti šviesas, kokiu atstumų būti, kokiu kampu šviesti, kokį galingumą nustatyti, kokioje pozicijoje būti pačiam, kaip sukomunikuosime. Teorijoje viskas aišku, matysim, kas gausis praktikoje.

Darbas su kamera ar šviesa yra papildoma apkrova po vandeniu — dėmesys natūraliai krypsta ne vien į patį nėrimą, bet ir į suplanuotą užduotį. Tokiose situacijose labai lengva „įsivažiuoti“ į procesą ir pamiršti elementarius dalykus, todėl dar svarbiau išlikti budriam, nuolat stebėti aplinką, oro likutį, sekti navigaciją. Gerai, kad pirmą dieną neriame prie nuskendusio laivo nedideliame gylyje, kur nėra azotinės narkozės poveikio ir su turimomis dujomis galima praleisti tikrai daug laiko.

Tai, kad užduoties atlikimas po vandeniu, atima dėmesį netrunku įsitikinti. Nusileidus mus pasitinka puikus matomumas ir yra labai šviesu, tad mano lempos praktiškai neturi jokios naudos, nebent filmuojame arti esantį objektą. Pafilmuojame tai vienoje, tai kitoje vietoje ir atrodo, jog po vandeniu esame labai trumpai, tačiau žvilgtelėjus į kompiuterį, šis rodo 30 minučių po vandeniu! Laikas atrodo tiesiog pradingo, tad nuo šio momento viską seku gerokai atidžiau. Galiausiai taip, filmuodami įvairias laivo vietas po vandeniu praleidžiame beveik 80 minučių.

Grįžus namo laukia dar viena, ne ką mažiau svarbi proceso dalis. Reikia iškrauti ir sukrauti visą įrangą, pakrauti baterijas, peržiūrėti nufilmuotą medžiagą ir ramiai prasidebriefinti visą nėrimą — kas pavyko gerai, ką galima daryti kitaip, kur dar trūko susidirbimo. Taip nejučia ateina ir 1 valanda nakties - jaučiuosi išsikrovęs kaip ir visa mūsų filmavimo technika.

Antra diena jau visai kitos nuotaikos. Nersime į 40 metrų gylį, todėl čia nebelieka vietos improvizacijai ir viskas suplanuota minučių tikslumu: nuo nusileidimo ir darbo laiko dugne iki pakilimo bei dekompresijos sustojimų. Viskas praeina sklandžiai, visgi, reikia pripažinti, kad apkrova galvai buvo gerokai didesnė nei pirmąją dieną.

Pats filmavimas tik pusė darbo — dabar belieka sulaukti galutinio rezultato ir pamatyti, kaip viskas atrodys ekrane. Jei bent dalis to, ką matėm savo akimis po vandeniu, persikels į kadrus, manau vaizdas turėtų būti tikrai įspūdingas. O man pačiam buvo įdomu ne tiesiog nerti, o turėti visai kitokį vaidmenį po vandeniu.

Jaučiu kažkokia keistą trauką Baltijos jūrai. Vietai, kurioje dažnai atšiaurios sąlygos, šaltas ir tamsus vanduo, nėra gyvūnijos ir neretai gali gauti labai prastą matomumą. Kur gali išeiti tik kelis kartus per metus, tad ten nėra popso, kur laukia sudėtingi nėrimai ir kur nardo tik kruopelė narų. Galbūt tuo Baltija mane ir vilioja. O kuomet ji dar parodo savo gerąją pusę ir pasitinka tave 15 metrų matomumu - galva tiesiog sprogsta!

Savaitgalį toks sprogimas ir įvyko. Šeštadienį panėrus prie didžiulio nuskendusio transportinio vokiečių laivo, nejučia susimąstai ar akys neapgauna - aš Lietuvoje, ar Norvegijoje? Beveik 20 metrų gylyje šviesu kaip dieną ir net nereikalingos šviesos, o matomumas aplink toks, jog nesu tikras, ar esu Baltijoje geresnį matęs. Belieka džiaugtis momentu ir pamatyti laivą prie kurio esu buvęs ne kartą dar kitoje "šviesoje". 75 minutės prabėga akimirksniu.

Sekmadienį šis tas naujo man. Esu apnardęs daugumą iki 40 metrų gylio Baltijoje nuskendusių laivų, tačiau prie vieno iš jų neteko būti. Tai vokiečių povandeninis laivas, kurio ilgis beveik 70 metrų ir kuris guli 40 metrų gylyje. Atplaukus į vietą ir išmetus inkarą, virvės vandenyje matosi koks 10 metrų - panašu, jog vėl bus ne eilinė diena. Pasileidus virve žemyn ir nusileidus į 25 m gylį, žandikaulis atsidaro - matau 36m gylyje gulinčio laivo kontūrus. Kad suprasti, gauti tokį matomumą, tas pats kas penkialapį dobilą ar paparčio žiedą rasti. Gaila, kad pasiekus patį laivą matomumas gana reikšmingai suprastėja, bet nepaisant to, yra tikrai geras. Kadangi čia esu pirmą kartą, viskas įdomu! Laivas turi artilerijos pabūklą, periskopą, sveikus sraigtus - viskas tarsi sustoję laike. Bet laikas mums tokiame gylyje nestoja, tad metas grįžti atgal. Ir vėl 75 minutės. Minutės, kurias pamiršti sunku.

Du puikūs nėrimai - sezonas Baltijos jūroje atidarytas!

It's a wrap - po žiemos susikaupusios rūdys nuplautos! Užbaigėm 5 nardymo dienų kelionę Molnar Janos urve Burapešte, kur per du metus padariau daugiau nei 20 nėrimų ir apžiūrėjau beveik visas vietas, kurias leidžia mano intro to cave sertifikatas. Tai reiškia, kad reikia ruoštis full cave kursams arba ieškoti naujos vietos. O ieškoti sunku, nes MJ išlepina nevaikiškai - tiesioginiai skrydžiai iš LT, gyvenimas ir nardymas mieste, 20-27 laipsnių vanduo, vietomis neribotas matomumas, super vaizdai ir erdvės ir nardymo centras, kuris tiesiogine ta žodžio prasme yra urvo viduje. Žodžiu tinginių rojus:)

#400 dives under the belt and counting!

Nardyt išvažiavau, o kameros tai nepasiėmiau, kad vaizdų po vandeniu parodyt. Kita vertus, dienas čia taip smagiai leidžiam, kad darbo ji daug neturėtų...

75 dienos ant sofos. Kartais ilgiau nepanardęs net pamiršti, kodėl nardai. O kur geriau nunulint skaitliuką ir prisiminti, kas yra KOSMOSINIAI nėrimai nei MJ Cave į kurį grįžtu po lygiai dviejų metų pertraukos! Sofa įgūdžių nepriseda, tad rūdys pirmojo nėrimo metu jaučiasi, bet greitai jas nuplausim. Happy days!

Dar vieni nardymo metai už nugaros - jau septinti! Šiemet jie kiek ramesni nei įprastai, bet svarbu, kad noras nardyti niekur nedingo, o mintyse idėjų ateinantiems metams taip pat yra. Tikiuosi, jog įsimintinų akimirkų po vandeniu netrūko ir jums, o ateinančiais 2026 metais kiekvienam linkiu sutikti savo gyvenimo žuvį! Saugių nėrimų!