Labas, joga

Stovykla su žirgais!

Kartais gražiausios vasaros istorijos prasideda pievoje. 🌾🐎

Ten, kur dienos kvepia žole, vakarai baigiasi prie laužo, o ryšys su žirgu gimsta ne per skubėjimą, o per buvimą kartu.

Kviečiame į jaunimo stovyklą Molėtų krašte – žygių, ežerų, naujų pažinčių ir tikrų vasaros akimirkų kupinas dienas.

Nedidelė jaunimo grupė, kad ši vasara būtų ne triukšminga, o tikra. 🌾

📅 Liepos 21-26 d.
👥 13-20 metų
⛺ Gyvenimas palapinėse
🐎 Patirtis su žirgais nebūtina
🌿 Liko 6 vietos
🔗 https://forms.gle/P2vgjJh3xDAJXYzbA
Nuoroda BIO

Sekmadienį įvyko pirmasis mano atviras susitikimas „Ramybės bangoje“.

Pasimatymas mamai ir vaikui.

Ir visą laiką kurdama galvojau ne apie tai, kaip bus gražu.

Vis grįždavo klausimas:
ar to išvis reikia?
Tai buvo vidinės dvejonės –
ar kažkas ateis,
ar kažkam to reikia,
ar supras, apie ką aš čia...
Tai buvo ir klausimas apie kitas mamas.
Ar joms to reikia?
Nes mamos su vaikais jau yra kartu.
Kasdien.

Bet tame „kartu“ dažnai telpa tiek daug,
kad paprastam buvimui vietos beveik nebelieka.
Esam šalia.
Bet ne visada susitinkam.

Todėl šitas pasimatymas buvo ne apie daugiau laiko.
Jis buvo apie kitokį buvimą kartu.
Be skubėjimo.
Be taisymo.
Be „reikia“.
Po jo gavau žinutę.
Ir ji man atsakė.
Kartais reikia ne daugiau.
O tikriau.
Kai mes iš tikrųjų vienas kitą pasiekiam 🩵🌊

Tokias akimirkas saugau 🩵

Iš jų ir gimsta viskas, ką kuriu.

Vaikas ateina su atvira širdimi.
Ne su lūkesčiais, ne su „reikia“, ne su noru išsinešti rezultatą.
Jis ateina su tuo paprastu, tyliai stipriu noru –
būti pamatytas, pastebėtas, išgirstas. Atlieptas.
Ir tada mes, suaugę, labai dažnai skubame:
duoti, parodyti, išmokyti, užimti, sudominti.
Ieškome veiklų, metodų, „geriausių“ darželių, kelionių, patirčių…
Bet yra viena vieta, kur viskas arba įvyksta… arba ne.
Ryšys.
Ne tai, ką darome.
O kaip esame.
Vaikas neatsimins visų veiklų.
Bet jis labai aiškiai prisimins jausmą: ar šalia manęs buvo žmogus, kuris mane matė?
kuris neskubėjo?
kuris buvo su manimi – ne pusiau, o visa širdimi?
Kartais užtenka labai nedaug.
Sustoti.
Pažiūrėti į akis.
Išgirsti ne tik žodžius, bet ir tai, kas tarp jų.
Ir tada nutinka keistas dalykas –
vaikas pradeda atsiverti.
Atsiranda pasitikėjimas.
Atsiranda drąsa būti savimi.
Ir tik tada –
gimsta tikras mokymasis, tikras žaidimas, tikras buvimas kartu.
Nes
jokia pamoka neprasideda nuo plano.
Ji prasideda nuo ryšio.
Ir už jį visada atsakingas suaugęs.
Kartais pakanka vieno momento.
Vieno tikro „aš čia su tavimi“.

🌊 O kada paskutinį kartą buvai su vaiku… be skubėjimo?

Kartais mes, suaugusieji, taip įsisukame į darbus ir visus „svarbius“ reikalus,
kad pamirštame ne tik likusį pasaulį…
bet ir save.

Atidėliojame malonumus.
Atidėliojame laiką sau.
Atidėliojame savo vaikus.

Ir kažkur tarp „reikia“ ir „tuoj“
prabėga dienos.

Šį kartą aš irgi labai ilgai atidėliojau.

Vaikų jogos užsiėmimus vedu jau 8 metus –
rečiau ar intensyviau, bet visada iš širdies.
Pastaraisiais metais dirbau tik su uždaromis mokyklų ir darželių bendruomenėmis.

Ir dažnai sulaukdavau klausimo:
kodėl nėra atvirų užsiėmimų visiems?

Atsakymas buvo paprastas – nespėju.

O dabar… nusprendžiau suspėti.

Nes jei laiko neturi –
kartais reikia jį tiesiog susikurti tam, kas svarbu.

Šį kartą noriu jums pasiūlyti ne tik užsiėmimą.

Noriu pasiūlyti patyrimą.
Tokį, kuriame galima trumpam sustoti.
Atsikvėpti.
Ir pabūti kartu – iš tikrųjų.

Kalbėdama su vaikais ir su suaugusiais, vis dažniau girdžiu tą patį jausmą:

mes esame vieni kitų pasiilgę.

Vaikai – tėvų.
Tėvai – vaikų.

Nors atrodo, kad kartu praleidžiame daug laiko,
kartais visa diena prabėga

be tikro pokalbio
ar paprasto apkabinimo.

Todėl balandžio 26 d., sekmadienio vakarą, Paupyje,
kviečiu mamas su dukromis ar sūnumis
į PASIMATYMĄ 🩵🐋

Pabūti jaukioje grupėje,
bet tuo pačiu – dviese.
Be skubėjimo.
Be taisymo.
Be „reikia“.

Jei jauti, kad norisi šito laiko –
labai kviečiu. 🩵

Daugiau apie renginį komentaruose, o registracija BIO arba čia:

https://forms.gle/6PQfzCpu15U6TiC66