Vežimėlių krepšinis

Nuoširdžiai visus sveikiname Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga! 🇱🇹

🇺🇦 Pergalė prasideda nuo stuburo.
Kartais aukso medalis – ne tas, kuris kabinamas ant kaklo. Kartais jis – tai pasirinkimas netylėti.
Ukrainos verslas susivienijo tam, kad pagerbtų sportininką, kurį oficialios struktūros nusprendė pašalinti iš trasos. Skeletono atstovas Vladyslavas Heraskevyčius buvo diskvalifikuotas dėl savo šalmo. Ant jo – ne politiniai šūkiai ir ne provokacija. Tik veidai tų Ukrainos atletų, kurių gyvybes nusinešė karas. Tylus atminimas. Tiems, kurie daugiau niekada nestartuos.
Nuo 2022 metų Ukraina neteko daugiau nei 400 sportininkų ir trenerių. Tai ne statistika. Tai nutrūkusios karjeros, neišsipildžiusios svajonės ir tuščios vietos starto protokoluose.
Reakcija buvo aiški.
💰 Verslo bendruomenė surinko 127 000 JAV dolerių – sumą, kuri Ukrainoje prilygsta olimpiniam aukso apdovanojimui.
🎖️ Prezidentas Volodymyras Zelenskis įteikė Heraskevyčiui Laisvės ordiną – vieną svarbiausių šalies apdovanojimų.
Ši istorija nėra apie finansinę kompensaciją. Ji apie principą. Kai už atminimą baudžiama, tas atminimas tampa dar garsesnis.
Sportas nėra tik rezultatai lentelėje. Tai vertybinė laikysena. Tai pasirinkimas, kas tu esi, kai spaudimas didžiausias.
Kartais tikroji pergalė – ne finišo linijoje.
Ji – tada, kai išdrįsti stovėti už tiesą. 🇺🇦
gerbėjai

Treneriai, turintys žemą savigarbą, yra labiau baudžiantys, nekantrūs ir autoritariški. Jie linkę sutelkti dėmesį į vaiko silpnybes, o ne į stiprybes. Jie įkvepia vaikams baimę ir gynybą. Jie skatina vaikų priklausomybę nuo baimės, nepasitikėjimo. Jie ugdo vaikuose arba per didelį nuolankumą/paklusnumą, arba agresyvumą.
Treneriai, turintys aukštą savigarbą, ieško vaikuose jų stiprybių, drąsina jas ugdyti, skatina žvelgti į silpnybes, kaip į tobulėjimo galimybes. Aukštos savigarbos mokytojas niekados net akies krūptelėjimu nedrįs pažeminti savo mokinių!
O "dėsnis" paprastas - tik aukštos savigarbos Žmogus geba gerbti ir kitus Žmones! Kitaip tariant, norint nuoširdžiai mylėti ir gerbti kitus, kito kelio nėra - reikia pamilti ir gerbti save! Pamilti save ne tik su savo visais privalumais, bet ir "trūkumais".
Tik atviras savo klaidoms, nuolatiniam mokymuisi ir savęs tobulinimui treneris gali iš tiesų perteikti esmines ir tikras treniravimosi ir gyvenimo pamokas savo mokiniams, ir, žinoma, sau.

Tekstas pasiskolintas iš Albertas Skurvydas❤️

7 auklėjimo principai, padedantys vaikams augti stipriais ir mąstančiais❤️

Dažnai pastebima, kad žydų bendruomenėse augantys vaikai išsiskiria savarankiškumu, gebėjimu mąstyti ir pasitikėjimu savimi. Tai siejama ne su „genais“, o su sąmoningu, vertybėmis grįstu auklėjimu. Šioje kultūroje vaikas laikomas didžiausia vertybe, o meilė ir dėmesys jam – ne išimtis, o kasdienybė.
1. Vaikas nėra „blogas“ – blogas gali būti tik poelgis
Žydų šeimose vaikas neklijuojamas etiketėmis. Kritikuojamas veiksmas, bet ne pats vaikas. Vietoj „tu blogas“ sakoma: „kaip toks geras vaikas galėjo taip pasielgti?“
Toks požiūris saugo vaiko savivertę ir leidžia jam mokytis iš klaidų be gėdos jausmo.
2. Laisvė su aiškiomis ribomis
Vaikui suteikiama daug erdvės tyrinėti pasaulį, klysti, bandyti. Tačiau kartu labai aiškiai apibrėžiamos ribos, kurių peržengti negalima.
Galima ištepti sieną dažais – bet negalima skaudinti kito žmogaus. Vaikas jaučia laisvę, bet kartu supranta atsakomybę.
3. Pastiprinimas per pagyrimą, o ne bausmę
Net mažiausi vaiko pasiekimai pastebimi ir įvardijami. Pagyrimas nėra taupomas – jis tampa motyvacija stengtis dar labiau.
Svarbu ne tik pagirti vaiką jam girdint, bet ir kalbėti apie jo pastangas kitiems. Tai formuoja pasitikėjimą savimi ir norą augti.
4. Suaugusieji atsako už savo elgesį
Žydų auklėjime labai svarbus tėvų pavyzdys. Suaugusieji supranta, kad vaikas mokosi ne iš žodžių, o iš to, ką mato kasdien.
Todėl dėmesys skiriamas kalbai, emocijoms, elgesiui – net maža detalė gali turėti ilgalaikį poveikį vaiko pasaulėžiūrai.
5. Stiprūs tėvų santykiai = saugus vaikas
Vaikas jaučiasi stabilus tada, kai mato pagarbius, šiltus ir brandžius tėvų santykius.
Kai tėvai rodo dėmesį vienas kitam, vaikas supranta, kad šeima yra saugi vieta, kurioje galima pasitikėti pasauliu ir žmonėmis.
6. Tėvystė ir motinystė – įgūdžiai, kurių mokomasi
Tėvais ne tik tampama, bet ir mokomasi būti. Žydų bendruomenėse egzistuoja sąmoningas požiūris į tėvystę kaip į atsakomybę ir augimo kelią.
Daug dėmesio skiriama saviugdai, pasirengimui, supratimui, kad vaiko auginimas – ne našta, o prasminga gyvenimo dalis.
7. Laiko planavimas nuo mažens
Vaikai anksti pratinami prie struktūros: mokymosi, veiklų, atsakomybės už savo laiką.
Tai nereiškia nuolatinio spaudimo – tai reiškia supratimą, kad laikas yra vertybė, o veikla suteikia kryptį ir pasitenkinimą.

Tikslai ant popieriaus gali atrodyti įkvepiančiai.
Jie gali gražiai skambėti.
Bet realybėje – jie tavęs nekeičia.
Keičia tai, ką darai kasdien.
Keičia tavo rutina.
Būtent tie sprendimai, kuriuos priimi tada, kai: – neturi nuotaikos,
– esi pavargęs,
– norisi viską atidėti „nuo rytojaus“.
Disciplina nėra patraukli.
Ji nekelia „like’ų“.
Bet jos poveikis – milžiniškas.
Mažas veiksmas, kartojamas diena iš dienos, visada bus stipresnis už ambicingą planą, kuris numiršta po savaitės.
Todėl nustok laukti motyvacijos.
Susikurk sistemą, kuri dirbtų už tave net tada, kai tu pats nebenori.
Nes ateitis neskaičiuoja tavo ketinimų.
Ji vertina tai, ką darai nuolat.
Nori pokyčių gyvenime?
Nori kitokio kūno?
Pažvelk į savo kasdienius pasirinkimus – ne į svajones.

Motyvacija ar disciplina?
Motyvacija yra jausmas.
Ji ateina ir išeina.
Vieną dieną jos daug, kitą – jos nėra visai.
Disciplina – tai sprendimas.
Ji lieka tada, kai motyvacijos nebelieka.
Motyvacija padeda pradėti.
Disciplina padeda užbaigti.
Motyvuotas vaikas treniruojasi, kai nori.
Disciplinuotas vaikas treniruojasi, nes supranta, kodėl tai svarbu.
Mokyti vaikus tik motyvacijos – pavojinga.
Nes jie išmoksta dirbti tik tada, kai „yra nuotaika“.
Mokyti disciplinos – reiškia mokyti atsakomybės.
Už save.
Už komandą.
Už savo pasirinkimus.
Sporte, moksluose ir gyvenime
ne laimi tie, kurie visada motyvuoti.
Laimi tie, kurie sugeba veikti be jos.
Disciplina nėra griežtumas.
Ji yra rūpestis vaiko ateitimi.
Motyvacija uždega.
Disciplina augina.
O charakteris lieka visam gyvenimui. gerbėjai

Iš patirties matau, kad gerai dirbantys ar stipriausi žaidėjai ne visada sukuria geriausią komandą.
Kai atsiranda daugiau konkurencijos nei bendradarbiavimo, nukenčia visi.
Sporte tai matome nuolat.
Komandos susirenka žvaigždes, bet aikštėje nėra nei ryšio, nei rezultato.
Žaidėjai ima konkuruoti tarpusavyje, o ne dirbti kaip viena komanda.
Daug talento – mažai bendro žaidimo.
Sėkmę lemia ne pavardės ant marškinėlių,
o gebėjimas klausytis, dalintis atsakomybe
ir dirbti ta pačia kryptimi.
Komanda, kurioje mažiau „žvaigždžių“,
bet daugiau tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo,
pasiekia kur kas daugiau.
Ne žvaigždės laimi.
Laimi komandos.

Šiandien – Laisvės gynėjų diena.
Tai ne šventė.
Tai diena, kai prisimename žmones,
kurie be ginklų stojo ginti Lietuvos laisvės.
Kuriems tai kainavo gyvybes.
Kurių drąsa tapo mūsų kasdienybės pagrindu.
Uždekime žvakę.
Išlaikykime atmintį gyvą.
🕯️🇱🇹
Atmintis gyva, nes liudija. gerbėjai

Nuo seno priimta manyti, kad tarp trenerio ir žaidėjų turi būti atstumas.
Kad treneris turi būti aukščiau.
Kad jo reikia bijoti.
Bet aš visada galvojau kitaip.
Man atrodo, kad vaikai neturi bijoti trenerio.
Jie turi jį gerbti.
Ir kuo daugiau dirbu su vaikais,
tuo labiau suprantu, kad pagarba gimsta ne iš baimės,
o iš ryšio.
Anksčiau tarp manęs, kaip trenerio, ir vaikų buvo atstumas.
Ne konfliktas.
Ne pyktis.
Tiesiog tam tikra distancija.
Aš buvau treneris.
Jie – žaidėjai.
Ir tas atstumas atrodė normalus. Net reikalingas.
Laikui bėgant pradėjau pastebėti, kad atmosfera salėje nėra tokia šilta, kokios norėčiau.
Vaikai darė, ką reikia.
Klausė.
Stengėsi.
Bet ryšio kažko trūko.
Tada pradėjau nuo labai paprasto dalyko.
Pradėjau su jais sveikintis rankos paspaudimu.
Prieš treniruotes.
Prieš rungtynes.
Kartais – tiesiog praeinant pro šalį.
Be didelių kalbų.
Be pamokymų.
Ir po kurio laiko pastebėjau kai ką labai svarbaus.
Vaikai patys pradėjo prieiti.
Patys ištiesia ranką.
Be priminimo.
Be raginimo.
Tas mažas gestas pradėjo keisti atmosferą.
Salėje atsirado daugiau drąsos.
Daugiau atvirumo.
Daugiau pasitikėjimo.
Laikui bėgant supratau dar vieną dalyką.
Vien krepšinio įgūdžių neužtenka.
Neužtenka gero pataikymo ar teisingų sprendimų.
Komanda pradeda augti tada,
kai tarp žmonių atsiranda šiltas ryšys.
Tas, kuris leidžia jaustis saugiai.
Tas, kuris leidžia klysti.
Tas, kuris sujungia.
Supratau, kad kartais ryšį kuria ne balsas.
Ne taisymai.
Ne ilgos kalbos.
Kartais ryšį kuria labai paprasti, kasdieniai veiksmai.
Tie, kurie sako:
„Aš matau tave.“
„Tu man svarbus.“
„Mes esame kartu.“
Vaikai pamirš derinius.
Pamirš, ko juos mokei.
Bet jie niekada nepamirš,
kaip su jais elgeisi.
Ir galbūt vieną dieną,
kai jau nebebūsite vienoje komandoje,
susitikę gatvėje pamatysite,
kad vaikas pats prieis,
išties ranką,
pasisveikins
ir norės pabendrauti.
gerbėjai

„Kodėl šiandien nežaidžiau?“
Neseniai nugirdau situaciją, kuri privertė susimąstyti.
Vaikas po rungtynių paklausė trenerio:
„Kodėl šiandien aš nežaidžiau?“
Atsakymas buvo:
„Kai numesi svorio – tada žaisi.“
Tai įvyko Lietuvoje.
Aš pats treniruoju Anglijoje.
Ir galiu pasakyti atvirai – jeigu čia treneris taip atsakytų vaikui, pasekmės būtų labai rimtos.
Tai būtų laikoma:
– emocine žala vaikui
– safeguarding pažeidimu
– netinkamu, diskriminaciniu bendravimu
Tokiu atveju realu:
– oficialus tėvų skundas
– tyrimas klube ar lygoje
– laikinas nušalinimas
– o kraštutiniu atveju – atleidimas iš darbo ar net teisinės pasekmės
Ne todėl, kad Anglijoje „visi per jautrūs“.
O todėl, kad vaiko psichologinė sauga laikoma tokia pat svarbia kaip fizinė.
Lietuvoje tokie žodžiai dažnai praeina be jokio dėmesio.
Kartais net pateisinami „reiklumu“, „grūdinimu“, „senąja mokykla“.
Bet tai nėra ugdymas.
Tai nėra treniravimas.
Tai – nuosprendis vaikui apie jo kūną, o ne pagalba jam augti.
Ir yra dar vienas labai svarbus aspektas:
Tokie žodžiai dažniausiai pasakomi rūbinėje – girdint visai komandai.
Tai reiškia, kad žinutę gauna ne vienas vaikas.
Ją gauna visi.
Ir tada vaikai išmoksta ne tik, kas, trenerio manymu, „negerai“ su vienu komandos draugu.
Jie išmoksta, kad taip kalbėti apie kitą žmogų yra normalu.
Kad viešai komentuoti kūną, žeminti ar klijuoti etiketes – priimtina.
Trenerio žodžiai rūbinėje formuoja ne tik žaidimą.
Jie formuoja elgesio normas, tarpusavio santykius ir komandos kultūrą.
Ilgainiui tokie žodžiai griauna vaiko pasitikėjimą ne tik treneriu, bet ir savimi – o tai dažnai turi pasekmių daug ilgiau nei viena sezono atkarpa.
Jeigu vaiko fizinė būklė riboja jo galimybes žaisti, trenerio pareiga kalbėti apie:
– sprendimus aikštėje
– pastangas treniruotėse
– pasirengimo procesą
Ne apie kūną.
Ne viešai.
Ne po rungtynių.
Tą pačią mintį galima pasakyti kitaip:
„Šiandien tavęs neišleidau, nes mums reikėjo daugiau greičio gynyboje.
Jei nori daugiau minučių – dirbsime kartu ties fiziniu pasirengimu. Aš tau padėsiu.“
Skirtumas milžiniškas.
Vienu atveju – gėda.
Kitu – kelias.
Vaikai iš sporto pasitraukia ne todėl, kad jiems per sunku fiziškai.
Jie pasitraukia todėl, kad jiems per sunku emociškai.
Ir čia jau ne apie šalis.
Čia apie trenerio atsakomybę.

Dvi valandos treniruotėje per dieną skamba rimtai.
Todėl daugeliui to pakanka, kad jaustųsi darantys viską.
Bet problema ne treniruotės trukmėje.
Problema – ką darai likusias 22 valandas.
Jeigu po treniruotės:
– valgai bet ką, nes „juk buvo treniruotė“
– žaidi kompiuterinius žaidimus ar sėdi telefone iki išnaktų
– miegi per mažai, bet stebiesi, kodėl nėra energijos
– nejudi, nes galvoji, kad sportas baigėsi salėje
– neskiri laiko galvoti, kaip tapti geresniu.
Tos dvi valandos treniruotėje neduoda realaus progreso.
Ir tada kyla klausimas – kodėl nėra progreso?
Prie to dažnai, net patys to nesuprasdami, prisideda ir tėvai.
Iš meilės vaikui. Iš noro „palepinti“.
Labai nesveikas maistas ir saldūs gėrimai prieš ar po treniruotės
dažnai pasirenkami iš gerų ketinimų, bet…
jie nepadeda atsigauti.
Jie lėtina augimą, mažina energiją ir formuoja klaidingą supratimą,
kas yra rūpinimasis sportuojančiu vaiku.
Tai matau nuolat savo darbe.
Sportas nėra tik tos dvi valandos.
Jeigu nori augti, tiek vaikas, tiek tėvai turi skirti laiko sportui ir tarp treniruočių –
judėti, ilsėtis, valgyti sąmoningai, rūpintis kūnu ir galva.
Tu neatsilieki nuo kitų.
Tu tiesiog pasirenki patogų kelią vietoj augimo.
Sportininku netampama treniruotėje.
Sportininku tampama tarp treniruočių.
Kiek laiko tavo sportas trunka už treniruotės ribų?